Jurgis Kubilius
NOTES ON FIGARO
2026 m. balandžio 11 d.
Žemiau esantis tekstas yra asmeninė nuomonė.
Tekstą draudžiama publikuoti pilnai ar dalimis.
Yra tokia estetikos atmaina – Camp. Ją pasiūlė XX a. amerikiečių rašytoja, literatūros ir kultūros kritikė Susan Sontag („Notes on Camp“). Pasak enciklopedijos „Britannica“, Camp – tai „stiliaus ir estetikos pojūtis, vertinantis ekstravaganciją, ironiją ir ryškumą, dažnai jungiantis aukštąją ir populiariąją kultūras. Derindamas dirbtinumą ir manieringumą su absurdiškumu bei ekscentriškumu, Camp griauna įprastas meninio skonio, rimtumo ir turinio sampratas. Posakis „taip blogai, kad net gerai“ tiesiogiai kyla iš Camp estetikos.“ [1]
Susan Sontag aptariama Camp reikšmė radosi Polari kalboje. Tai dirbtinis kelių šimtų žodžių „parodomasis slengas“, 19–20 a. vartotas kaip saugus būdas homoseksualiems žmonėms komunikuoti viešoje erdvėje. Polari kalboje camp gali reikšti „sumoteriškėjęs“, „kitoks“, „dirbtinas“, „kreivas“ (angl. queer) ar tiesiog „camp stiliaus“.
Trumpai tariant, užsidėjus poliarizuotus Camp akinius – pasidaro neaišku, kas yra rimta, o kas parodija. Kas perspausta ir nenatūralu, ima džiuginti ir tampa miela. Ironija tampa naujuoju nuoširdumu.
***
Stebėjau pirmąjį Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) W. A. Mozarto komiškos operos „Figaro vedybos“ vakarą. Neturiu abejonių – šią patirtį geriausiai apibūdina būtent Camp. Tai, ką pamačiau, išgirdau ir patyriau, pasiduoda tik Susan Sontag pasiūlytai žiūros paradigmai. Pagaliau, juk suprasti KVMT – tai suprasti vietinį (hetero) Polari slengą su savomis Camp atmainomis.
Šioje apžvalgoje pasidalinsiu man svarbiausiais premjeros įspūdžiais. Taip norisi ne ir pasiūlyti alternatyvą įprastoms recenzijoms. Pabrėžiu, kad čia išdėstyta mano asmeninė, dešimtmetį operą stebinčio klausytojo (ją tiek mylinčio, tiek kritikuojančio) nuomonė, nesusijusi su profesine veikla.
ĮŽANGA
Kaip sakė S. Sontag, „kalbėti apie Camp reiškia išduoti Camp“. Suprask, kalbėti galima tik pavyzdžiais.
Dar iki prasidedant spektakliui, KVMT pateikė geriausią įmanomą Camp pavyzdį, kurį branginsiu ir naudosiu ateityje.
Raudonu kilimu žengiu į baltą teatro pastatą, kuriame bus rodoma Mozarto komiškosios operos (komiškos, bet visgi operos) premjera.
Tuo tarpu iš garso kolonėlių, pastatytų fasadiniame teatro balkone, visu garsumu groja „Figaro vedybų“ uvertiūra. Tiksliau jos aranžuotė bigbendui. Plyšauja saksofonai, dūzgia trimitai, groove’ą palaiko ritmo grupė.
Va čia yra Camp.
MOZARTO OPERETĖ
Camp – tai ir žanrų maišymas taip, kaip norisi. KVMT pastatyme, regis, nuspręsta, kad žanras „komiška opera“ sudarytas iš dviejų žodžių, iš kurių pakanka pasirinkti vieną. Atsižvelgiant į teatro patirtį komiškuose ir pramoginiuose žanruose, pasirinkta ne „opera“.
Todėl jei vyksite į „Figaro vedybas“ Laisvės alėjoje, verta turėti omenyje: viskas, ką matote ir girdite, sukurta operetės, o ne komiškos operos perspektyvoje.
Uber Camp.
TAUTINIS CAMP
Kad lietuvių kalba gali veikti kaip Camp, žinojau iš senųjų Lietuvos operos įrašų, kuriuose kūriniai dainuojami tautine kalba. Tačiau kaip tai veikia šiandien, patyriau būtent KVMT premjeroje.
Kaip ir S. Sontag, nevengdavusi mėgautis Camp (pavyzdžiui, „Tiffany“ stalinės lempos, pulp fiction literatūra, Čaikovskio „Gulbių ežeras“), taip ir aš su smalsumu klausiausi Mozarto lietuviškai – taip, kaip dainuota tarpukariu, sovietmečiu ir kaip ligi šiol dainuojamos operetės.
Klausydamasis jaučiausi komfortiškai, smalsiai. Kartais juokdavausi – ne tiek iš siužeto vingių, o dėl keistų ir kartais absurdiškų formuluočių, pasitaikiusių lietuviškame vertime. Jį dar XX a. II pusėje kūrė legendinė režisierė ir solistė Vlada Mikštaitė. Tarpukario Lietuvoje užaugusių, ano meto žodyną, išsireiškimus ir sintaksę vartojusių vertėjų darbo rezultatai – mūsų ausims neretai itin patosiški (juo labiau, jei verčiamos operos ir operetės, besisukančios apie aristokratijos gyvenimą). Lietuviškąjį vertimą pavadinčiau originalios Beaumarchais komediją (pagal ją ir sukurtos „Figaro vedybos“) versija plius : siužetas ir anekdotai išlieka, bet prisideda operetėms būdingas senienos sluoksnis. Raišku, šmaikštu, bet kaip reikalas tvoskia naftalinu.
Lietuviškasis „Figaro“ teksto varinatas – komiškos patirties dalis. Panašiai būna, kai juokiesi ne tiek iš anekdoto prasmės, o iš to, koks jis „medinis“.
Manau, kad lietuviškai atlikti vieną populiariausių pasaulyje operų, kurios originalo kalba yra italų – Camp skalėje atitiktų 10/10.
VIZUALUSIS CAMP
Tačiau didžiausią pokytį sukėlė sumažėjęs projekcijų naudojimas – vienas ryškiausių Camp estetikos elementų (spėju, statytojų naudojamas kaip rimtas pastatymo dėmuo).
Pirmajame ir trečiajame veiksmuose projekcijos veikė kaip iliustracijos. Atrodė, kad scenografija statytojų laikyta nepakankama perteikti veiksmą, vykstantį narkotikų lordo viloje. Nors scenoje netrūko pinigų ryšulių, narkotikų paketų, ginklų ir telenoveles primenančių kostiumų.
Projekcijose buvo rodoma prabangi vila pajūryje; tam tikri su arijomis susiję obejektai ar vaizdiniai. Toks iliustratyvumas vertė jaustis tarsi mokinukui: dabar matome tai, o dabar – tai.
Tiesa, antrajame pastatymo veiksme projekcijoms stabiliai rodant tik besiplaikstantį audeklą (suprask, grafienės miegamojo langų ir lovos užuolaidos), jautesi kaip beveik nebe Camp versijoje. Galbūt net komiškos operos pastatyme kokioje Europos nacionalinėje operoje? Visais kitais atvejais projekcijos veikė pagal klasikinius Camp dėsnius.
CAMP KERUBINAS
Labiausiai Camp veikėjas pirmojoje premjeroje buvo Kerubinas – tiksliau, debiutuojanti solistė Gabrielė Kuzmickaitė.
Vertinant dainavimą – stabilus gilus kvėpavimas, pakankamai tiksliai išdainuotos natos – pavyzdinė ir džiuginanti pradžia. Vokalinė interpretacija jautėsi išmokta, bet optimaliai gerai pristatyta.
Tačiau tikrasis KVMT Kerubino Camp atsiskleidė II veiksmo arijoje, Gabrielei Kuzmickaitė atliekant meilės dainą. Dainuoti vienu ritmu, koja trypti alternatyviame metre ir žodžius per sekundę pavėluotai iliustruoti tekstą iš auklėtojos išmoktais darželinuko judesiais – tai ne tik profesinių pajėgimų atskleidimas, bet ir campiškai sukurtas vaidmuo. Sveikinimai visiems, kurie prie to prisidėjo – buvo gera patirti.
VOKALINIS TURINYS, ARBA KAI CAMP NEBEVEIKIA
Yra dalykų, kurių KVMT „Figaro vedybų“ pastatyme man nebepavyksta vertinti iš Camp perpektyvos. Todėl siūlau kiek tradiciškesnį apžvalgos skyrelį (galite praleisti, jei norite, ir keliauti tiesiai prie Camp kupinos pabaigos).
Viena iš priežasčių, kodėl iki šiol klausausi operos, yra frazuotė. Melodija gali būti tiesiog natų eilė, tačiau operos žanre bet kuri melodija gali tapti komunikacijos įrankiu. Galbūt, solistui dainuojant kaltinamus žodžius „Tu mane išdavei“, pačioje melodijoje galima įžvelgti abejonę? O galbūt iš to, kaip solistė dainuoja raudą dėl negrįžtančio mylimojo, imsi ir pajusi, kad veikėja iš tiesų jaučia savotišką pasitenkinimą aistros atitolinimu?
Mikrofrazuotė yra vienas iš dviejų pagrindinių būdų operos solistams kurti charakterį (kitas – vaidyba). Jei solistas preciziškai apgalvoja kiekvieną frazę ir melodija kuria veikėją – tai išgirsi iškart, net jei nesupranti visų niuansų. Ir atvirkščiai: mums įprastesni vizualiniai stimulai (pavyzdžiui, vaidyba) gali nukreipti dėmesį nuo balsu nekuriamo charakterio.
Mikrokomunikacijai Mozarto melodijos suteikia itin daug potencialo. Čia galimybes riboja nebent paties solisto fantazija ar techniniai gebėjimai. Pačios melodijos sukurtos taip, kad tampa savotiška balta drobe, kurią galima užpildyti komunikaciniu mikro-turiniu.
***
Pripažinsiu, kad rašydamas apie KVMT „Figaro vedybų“ vokalinį išpildymą jaučiu liūdesį ir nemalonumą, net šiek tiek gėdą. Nors griežtai kovoju prieš genijų kultą klasikinėje muzikoje, iš premjeros išėjau prislėgtas – patyręs, kaip nejautriai buvo pasielgta su vokaline Mozarto medžiaga.
Žinodamas teatro solistus, drįstu manyti, kad premjeriniam vakarui buvo pasirinkta, be kelių kandidatūrų, stipriausia sudėtis. Tačiau ir šioje mano ausis užtiko tik Gabrielę Bukinę, Žygimantą Galinį ir, su tam tikromis išlygomis, Gitaną Pečkytę komunikuojant kiekvieną frazę – neleidžiant sau tiesiog „pradainuoti“ melodijos. Kaip papuola ar kaip vaidybinis impulsas nuveda balsą. Susidarė įspūdis, kad spektaklį, kuris iki II veiksmo skambėjo kaip kokia operetė „Figaro šliūbas“, Gabrielės Bukinės vokalinis vaidmuo priartino prie W. A. Mozarto komiškos operos „Figaro vedybos“.
Būta solistų, tokių kaip KVMT liūtai Ingrida Kažemėkaitė, Andrius Apšega, kurie pademonstravo įtaigią frazuotę keliuose soliniuose numeriuose bei duetuose. Minėtoji Gabrielė Kuzmickaitė frazavo taip pat neblogai (nors jau minėjau, kad buvo jausti ne autentiškas, o išmoktas frazavimas).
O klausant daugelio kitų, atrodė, kad dainuojamos melodijos jiems tik trukdo – tarytum jas reiktų kuo greičiau bet kaip sudainuoti tam, kad pasakytum tekstą. Visai kaip prastai suvaldytoje operetėje. Būta tų, kurių pasirodymus gal ir galima priskirti nuoširdžiam Camp. Tiesa, pora vienas premjerinio vakaro antrapalnio vaidmens solistas peržengė bet kokias nuoširdumo ir, juo labiau, profesinių standartų ribas.
Vertindamas „Figaro vedybų“ dainavimą apskritai, jaučiu didelį apmaudą. Net naudojant Camp dėmių valiklį, vokalo kokybės nepakankamumo neišeina nuplauti spektaklio prisiminimuose. Žinoma, išlieka keletas gerų mano minėtų „perliukų“ – viliuosi jų daugiau KVMT ateityje.
CAMP KAUNAS – KAUNO STOVYKLA
Kauno valstyninio muzikinio teatro „Figaro vedybos“ – visiškai nuoširdus, visiškai autentiškas pastatymas. Čia veikia visi klasikiniai Camp bruožai: ryškumas, aukštosios ir popkultūros jungimas, manieringumas, absurdiškumas virstantis logika.
Manau, kad tikrasis kaunietiškojo „Figaro“ konceptas (ne skelbtasis, o rezultate atsiskelidęs) – iš komiškosios Mozarto operos padaryti operetę. Ir tai realizuota puikiai.
Kauno „Figaro“ buvau įtikintas tik todėl, kad viso spektaklio metu buvau „užsidėjęs“ Camp polaroidų.
Ir vis dėlto Kauno „Figare“ Camp atsiskleidžia dar vienu būdu.
Nebe Polari, o tiesiogine anglų kalbos žodžio camp reikšme – stovykla. Stovykla gali būti vieta, galima apsistojama nakčiai su palapinėmis. Bet stovykla gali būti ir vieta, kurioje stovima vietoje – vieta, kurioje stovima, kur telkiasi stovėti ir nekrutėti ne vienas žmogus. Užsibūna. Galbūt net užrūgsta.
POST SCRIPTUM. KITĄ RYTĄ PO „FIGARO VEDYBŲ“
Kaip profesionalas – tikiu profesionalios kritikos nauda meno ekosistemai.
Kaip buvęs projektų organizatorius – žinau, kad stipriau už kritikos teiginius veikia tavo paties kuriama realybė.
Kaip žmogus – nematau prasmės leisti sau justi gyvenimą trumpinantį negatyvą.
Nėra kaip kitaip žiūrėti KVMT „Figaro vedybų“, jei ne pro nuoširdumo akinius. Kitu atveju įspūdis gali būti panašus į tą, kurie žarsto turinio stokojančius pagyrimus iš reikalo. Arba toks įspūdis, kurį pateikė kai kurie kiti spektaklio recenzentai.
P.S. Manau reikėtų pasvarstyti apie Susan Sontag „Notes on Camp“ vertimą į lietuvių kalbą. Tai ne tik vienas tų XX a. estetikos veikalų, kurie aptaria milijardų žmonių kasdien patiriamus procesus. Tarp jų (kas galėtų pagalvoti) ir tų, kurie ateina pasižiūrėti, pasiklausyti ir įvertinti kaunietiškųjų „Figaro vedybų“.