Jurgis Kubilius

...ir atnaujink Žemės veidą

(pirmoji versija 2015 lapkričio 14 d.)

ĮSPĖJIMAS: draudžiama publikuoti, platinti, panaudoti be raštiško autoriaus sutikimo

„Viešpatie, atsiųsk savo dvasią
Ir atnaujink Žemės veidą!”

— amžių amžiais Velyknakčio apeigose giedama psalmodija

Kažkur tarp Balzako mylimosios Hanskos rūmų ir kunigaikščio Myškino valdų stovėjo dvaras, priklausęs grafui Pavlovskiui. Po depresijos pakirsto tėvo mirties (niekas taip ir neišsiaiškino, ar mirė įprastai, ar sau pagelbėjo) dvidešimt septynerių vienturtis perėmė šeimininko pareigas. Svarbiausia jų buvo puoselėti protėvių paprotį – iš Vakarų atvežti gyvenimą palengvinančių išradimų. Vos tik „caro kaime“ atsirado vonia su vamzdžiu vandeniui laukan išbėgti, tokia pati buvo įrengta ir prosenelio Pavlovskio namuose; laikraščius su žinia, kad keli Petrogrado salonai šviečiasi elektra, Pavlovskio tėvo dvaras skaitė jau prie sumontuotų lempų. Jaunasis grafas, tikėjęs, kad jo laikai būsią dar novatoriškesni, nusprendė pradėti pamažu, nuo nedidelės, bet reikšmingos inovacijos. Viename prancūziškame žurnale jis ir užtiko tokią – dantų šepetėlį.

Po pusmečio atkeliavo siuntinys ir tą pat dieną įvyko pirmasis higienos seansas. Visas dvaras, sustojęs prieš didįjį holo veidrodį, lyg koks pulkas su generolu Pavlovskiu priešaky, vykdė modernizaciją. Daugelis niurnėjo: tai šereliai kutena, tai tas virš gintaro spindesio dantų besisunkiančio kraujo skonis nepatinka. Bet grafas nieko nenorėjo girdėti, tik džiaugėsi sugebėjęs pakeisti savo nelengvo būdo liaudį.

Taip vieną rytą džiugesio išblaškytas chalatuotas Pavlovskis su šepetėliu burnoj išėjo pasivaikščioti po parką, o vėliau pasuko dvaro link vedančion tuopų alėjon. Jam neįtikėtinai patiko brūžinti dantis stebint smailias medžių viršūnes, todėl nuo to karto grafas bet kokiu oru, išskyrus krušą, ant naktinių ar šiltesnių rūbų užsimetęs chalatą, dantis valydavosi besivaikščiodamas alėja.

Per penkerius jaunojo Pavlovskio šeimininkavimo dvare metus atsirado nauja biblioteka, karšto vandens tiektuvas palėpėje, vokiškų puodų komplektas, suburtas du valsus mokantis groti orkestras. Pasivaikščiojimai su šepetėliu nebuvo užmiršti, mat būtent rytais grafui kildavo geriausi sumanymai. Deja, jo atminty nusėdo rankos lūžis užsižiopsojus ir kritus ant balandžio ryto balutės leduko bei nemalonus nutikimas, kai pagiriojantys kaimiečiai šalia miškelio jam nuskynė ir padovanojo keletą mėlynių.

Pavlovskis pamiršo ir apie tokio amžiaus grafo parankėje turinčią atsirasti grafienę. Užtat dvaro ūkvedė, už kitas pilnesnio stoto ir supratimo moteriškė, tvirtai nusprendė, kad ponas, vaikystėje prisiskaitęs kažin kokių knygų, dabar per daug geros žmonos laukia. Bet nieko, vieną kartą ateis į protą.

***

Itin šaltą vasario rytą Pavlovskis dantis valėsi prausykloje ir nusprendė išsimaudyti. Užkūrus šildytuvą, grafas pastebėjo, kad vonia senokai valyta, todėl pasikvietė pirmą pasitaikiusią tarnaitę, jaunutę Liubą. Jai viską sutvarkius, grafas pagaliau įlipo į baltutę vonią... Ir pasijuto kažkaip keistai. Matydamas švarią vonią jis nebegalėjo suprasti, kokios purvinos jos būta.

Savaitę Pavlovskis nesimaudė, ir vonioje prašė plauti visus skalbinius. Iš tiesų, buvo tik viena užgaida – sužinoti, ar galima pro purvą įžiūrėti švarią vonią. Šis klausimas dar labiau tolino grafą nuo kasdienybės. Nieko keista, kad jis ėmė nepastebėti smulkmenų. Dvaro ūkvedė, Liubos motina, vis dažniau siųsdavo ją patarnauti prie stalo ir prieš miegą uždangstyti langus šeimininko kambariuose.

Po savaitės gavęs žinią, kad po neilgų pastangų vonia vėl kaip reikiant išpurvinta, Pavlovskis užėjo į prausyklą. Viskas taip, kaip ir aną kartą: jeigu matai vonią vienokią, tai kitokios jos nebegali matyti... Ir kaip aną kartą, prie durų netyčia pasitaikė Liuba. Kol vyko mazgojimas, šeimininkas iš už plušančios tarnaitės nugaros viską stebėjo. Galiausiai, sužavėtas to nesuprantamo švaros ir purvo mainymosi, Pavlovskis įsibrido į drungną vandenį. Tuo metu aitriai sumurusi, pavargusi, bet jaunystės džiaugsmu sušvitusi Liuba nuskubėjo pasidžiaugti savo motinai. Vis dėlto ši nusivylė dukros pasakojimu: neįvyko nieko daugiau, nei ji pati išgirdo, pridėjusi stiklinę prie prausyklos sienos.

Voniai vėl spėjus apskresti, atėjo senojo Pavlovskio mirties metinių diena. Po pietų su paniurusiais tėvo draugais, vis pasakojančiais apie liūdesio debesis paskutiniais jo gyvenimo metais, grafas pasikvietė cerkvės popą mažam samovarui: knietėjo aptarti neseniai perskaitytą knygą apie žmogaus sielą. Pokalbiui gerai įsivažiavus, užėjo kalba apie senąjį grafą ir jo laidotuves. Popas kažko susigėdo. Vizito pabaigoje pabučiavęs savo kryželį, prisipažino – visą gyvenimą jam sunku patikėti, kad siela kažkur dar būna gyva, kai prie kapo duobės nešikai trinkteli karstą... Jaunasis grafas apstulbo. Jis padėkojo svečiui ir nuskubėjo į prausyklą. Pasilenkęs prie vonios ir įdėmiai apžiūrėjęs pamatė, jog po purvu ji – švari ir balta. Netrukus pro duris galvą įkišo ūkvedė ir pasiteiravo, ar kartais nereikia pakviesti Liubos. Besimaudant Pavlovskiui kilo mintis, kad purvas – visai kaip žmogaus kūnas, o švari vonia – kaip siela.

Tą pačią naktį grafas apsisprendė parengti dvarui didžiausią dovaną, didžiausią savo gyvenimo atradimą – knygą, kurioje paprastais žodžiais aprašytų menką žmogaus protą. Grafas suprato, kad ir jo paties būta ne kitokio – juk regėjo purvą, bet negalėjo įžvelgti po juo glūdinčios švaros. Kaip popas nematė sielos be kūno, taip ir švaros po nešvara įžvelgti iš pradžių nebuvo įmanoma.

Sunku suprasti tai, ko nematai. Dar sunkiau – pripažinti tiesą nei gyventi savotiškai patogioje nežinioje. Ir vis dėlto – kokia palaiminga toji tiesa...

Laikas nuolat keliauja tolyn, tiesos – taip pat neamžinos.

Kitą rytą Pavlovskis pamiršo rytinį pasivaikščiojimą ir atsargiai dėliojo žodžius popieriuje: norėjo, kad jo mintis galėtų suprasti visi. Žmonės turi pamatyti savo bukumą ir atrasti tikrąją tiesą... Pakvietęs ūkvedę, grafas liepė paruošti stiprios kavos bei atnešti sunkųjį senelio prespapjė. Prieš išeidama, moteris kukliai pasiteiravo, ar kartais šeimininkas nebus atradęs savo laimės. Pavlovskis atsisuko į ūkvedę. Jo akys švietė. Palinksėjo. Apkūnioji dar perklausė, ar ta laimė tenkina šeimininką. Šis atsakė, kad geriau niekada dar nesijautė.

Po kelių minučių Liuba įplaukė į biblioteką, lengvai kaip niekad padėjo padėklą su kava ant darbo stalo ir švelniai grybštelėjo grafo petį. Tačiau jis nieko nejautė ir nepastebėjo. Jis tik regėjo.

***

Ir vieną rytą grafas suprato, kad tai buvo baigta. Jis išėjo iš bibliotekos, pasiėmė vandenyje suvilgytą šepetėlį, apsisiautė chalatu. Tarpduryje į parką pasitiko ūkvedė, rengėsi kažką sakyti, tačiau grafas spėjo paimti jos rankas ir stipriai suspausti savose.

– Būkite tokia maloni, negadinkite man šio momento. Bet kai grįšiu, nieko nelaukdami imsimės svarbiausio gyvenimo reikalo, – ir mirktelėjo.

Ūkvedės veidas čia pat užvirė nuoširdžiausiu džiaugsmu. Išreiškusi tai kažkokiu suvaitojimu, ji išskėtė savo mėsingas rankas ir tiesiog iš širdies gelmių apkabino grafą, prispausdama prie jo savo apdribusią krūtinę. Galiausiai paleidusi vargšą, ūkvedė atsitraukė, gėrėdamasi sudėjo maldos rankas, sučepsėjo iš malonumo ir nusišyp...

Pamatęs tai, grafas išsyk suprato, kodėl jo tėvas išsikraustė iš proto, o netrukus ir iš gyvenimo. Pajuto, kad dar tą pačią akimirką visus prespapjė suslėgtus lapus bibliotekoje galėtų po vieną į dulkeles suplėšyti. Ūkvedės dantys buvo geltoni geltonučiai. Tamsaus sodraus gintaro, nusėti juodomis skylutėmis, mažų blusyčių inkliuzais. Pavlovskis prisiminė: juk po pirmojo bendruomeninio dantų valymosi karto jam neteko matyti nei besišypsančio, nei šepetėlį burnoje brūžinančio dvariškio.

Ūkvedė kažkur nuskuodė, turbūt dukrą nuprausti ir gražiai aprėdyti. O grafas su chalatu ir šepetėliu burnoj išėjo į šaltą, drėgme spengiantį orą.

Grafas Pavlovskis išėjo iš dvaro.

***

Ėjo ketvirtis valandos. Du ketvirčiai. Švarutė ir maloni Liuba parimo prie lango. Trys ketvirčiai. Jau ir visa valanda išmušė. Dar po vieno nerimastingo pusvalandžio ji susirado motiną. Ši, iš pradžių raminusi dukros nekantrumą, ėmė nerimauti pati: gal grafas ko nusigando, gal saldžioji jos dukrelė nebepatinka?.. Tuojau pat iš dvaro pasipylė kailiniuotų tarnų būrys tuo taku, kuriuo visuomet ėjo grafas.

Jį rado. Vidury tuopų alėjos. Ant šono, susirietusį kaip bejėgį sugniuždytą kūdikį. Pribėgus arčiau, visiems lyg vienam iš mužikiškų plaučių ištrūko tamsus ir gilus atodūsis... Akys išvirtusios, veidas paklaikęs, burna godžiai išžiota, sustingusi, pilna putų, rankos apglėbusios kaklą. Chalatas jau spėjęs gerai permirkti šlapime.

Tik šalia tarnai nerado... Na, kadangi chirurgo, felčerio ar šiaip kokio mėsininko dvare nebuvo, niekas taip ir nesužinojo, kur nukeliavo toji grafo „pasivaikščiojimo lazdelė“. Juo labiau – ar tai būta likimo, ar paties grafo valios.

Visas dvaras raudojo tokios beprasmės šeimininko mirties. Labiausiai graužėsi Liubos motina, dar vakar išplūdusi dukrai kaime besimeilinusį pinigingą ir padorų jaunuolį. Tris dienas grafo Pavlovskio gedėjo šaltame dvare, užuojautą nežinia kam reiškė neseniai per metines lankęsi rūstūs tėvo pažįstami. Laidotuvių dieną arklių traukiamam katafalkui nutolus nuo dvaro, tarnai mikliai ėmė grobstyti jau niekam nebepriklausantį turtą. Kažkas išnešė vonią su visais vamzdžiais, nutraukė smuikų ir rojalio stygas. Dingo visi vokiški puodai, išskyrus vieną: į jį visi sumetė savo dantų šepetėlius ir sudegino, apšlakstę ugnį švęstu vandeniu. Bibliotekoje ant stalo po sunkiu prespapjė suslėgtas rašliavas ūkvedė įkišo į knygų ryšulį; jis vakare pakūrė ugnį nuo šermenų likusios kiaulės uodegos šiupiniui pasišildyti.

Greitai Pavlovskio istorijoje nė vienas jo buvęs tarnas nebematė tragizmo – viskas taip, kaip turi būti. Kas tikra, kaip visados, pasiliko tikra. Net ir popas grafą Pavlovskį palaidojo su visa siela.